Prie tos pačios varozės temos dar vienas komentaras.
Į susitikimą atvažiavus Žilvinui , įvyko ir dar vienas bendras pamąstymas, apie galimas priežastis, dėl kurių stiprios produktyvios tų metų bičių šeimos į sezono pabaigą labai nusilpsta, o kartais net ir visai žūna.
Labai gerai nebeprisimenu tuo klausimu išsakytos Žilvino nuomonės, gal jis pats dar kartą forume ją išsakys, bet aš savąją paviešinsiu. Tik prisimenu, Žilvinas sakė, kad nemato reikalo, ne tik medunešio metu, bet ir likusį sezono laikotarpį, išskyrus ankstyvą pavasarį, šeimoms duoti kandį. Atsieit, nemato iš to jokios apčiuopiamos naudos.
Kaip žinote, aš rekomenduoju priešingai, kad kandi pastos bičių šeimoje turėtų būti nuo pavasario iki vėlyvo rudens, dėl šių priežasčių: pirma- kad lietingomis dienomis bitės naudodamos kandį pastą, maistui nenauduotu jau paruošto medaus, antra- kad, Lietuvos klimato sąlygomis dažnai pasitaikančiais ilgalaikiais , bičių skraidymui nepalankiais laikotarpiais, skatinti nepertraukiamą bičių šeimos vystymas ir trečia – kad išvengti kiek gausesnės varozės erkių susikaupimo bangos ant bičių, kuri vėliau taip pat gausiai parazituotu jaunus perus. Kaip ta banga gali susidaryti arba praktiškai ir susidaro, žemiau bandysiu paaiškinti.
Kaip žinome, bičių šeima, turinti gerą veislinę motiną, sugeba prisiauginti daug lauko darbuose galinčių dalyvauti bičių jau ir pavasariniam laikotarpiui, o ką bekalbėti prieš pagrindinį medunešį, kai po pavasarinio medunešio, per tas dvi „juodas“savaites, tų bičių susikaupia dar daugiau. Kadangi gerą veislinę motiną turinti šeima pasižymi ne tik produktyvumu, mažu agresyvumu, bet ir mažai spiečia, tai pagrindinį medunešį pasitinka sukaupusi daug lauko darbuose pasiruošusių dalyvauti bičių. Todėl, prasidėjus vasaros pagrindiniam medunešiui, o ypač, jei aplink auga daug rapsų arba bičių šeimos yra išvežamos į juos, tas gausus kiekis lauko bičių prineša tiek nektaro, kad užpila ne tik visas laisvas meduvėse esančias akutes, bet ir tas iš kurių ką tik išsirita bitės. Žodžiu, ilgesniam laikui apriboja motinos darbą taip įvyksta ne vien dėl to, kad, galbūt meduvėse nebėra laisvos vietos, bet tikriausiai iš dalies ir dėl to, kad greičiau, pro čia pat esančią laką , galėtų išgarinti nektare esantį perteklinį vandenį.
Esant šioms sąlygoms toliau gaunasi štai kas. Lauko bitės, intensyviai dalyvaujančios nektaro rinkime , dėvisi, išsiritančios naujos, kurį laiką tų lauko bičių praradimą vis dar kompensuoja, o naujų perų motina uždeda labai mažai, arba kurį laiką visai neuždeda. Prie šių sąlygų, kartu su jaunomis bitėmis išsiritusios erkės, nesant naujų perų, neturi kur sulysti vėl daugintis, kaupiasi ant bičių.
Toliau vaizdelis kinta ta linkme, kad lauko bičių pastoviai mažėja, o medaus ir erkių ant bičių daugėja. Vėliau, už 2-4 savaičių, medunešiui einant į pabaigą, bitės iš apačios jau subrendusį medų pernešą į meduves ir atlaisvina vietą perams, bet tų perų laukia didelis skaičius erkių, kurios nieko nelaukdamos po 2-5 tuojau prie jų ir sulenda.
Šitiems , gausiai aplipusiais erkėmis, perams pradėjus išsiristi, vaizdelis irgi nekoks, nes ta nauja banga jaunų bičių yra lydymą, gal penkis kartus gausesnės naujai išsiritusių erkių bangos, o naujai išsiritusios bitelės, nualintos erkių, mažai tegali prisidėti prie pasiruošimo darbų žiemojimui. Atsitiktinai be erkių likusios bitelės, kurios išsirito sveikos , turi ne tik auginti naują bičių kartą, bet ir iš bitininko paduoto cukraus sirupo, pasiruošti žiemai maistą. Ateina rugsėjo vidurys, maistas paruoštas, sveikos gimusios bitelės susidėvėjusios, o vis dar išsiritančios naujos erkių nualintos ir vos , jei dar turi sparnus, galinčios paskristi, po pirmo apsiskraidymo į savo avilį nebeperskrenda.
Tolimesni įvykiai vystosi maždaug taip:
Bitininkai vėlai rudenį, sulaukęs kol išsiris paskutiniai perai , nuėjęs bičių apgydyti nuo erkių ir atlikti paskutinius žiemojimui reikalingus darbus, bičių neberanda visai. Suprantama, kad neberadęs bičių skelbia „pavojų“ ir artėjančią pasaulio pabaigą. Aišku, gamtos mokslų mokslininkai autoritetingai jiems pritaria ir nepraleidžia geros progos, su bitininkų pagalba , iš valstybės “išpešti“, bičių žuvimo priežasčių ieškojimams, skirti lėšų. Kaip visada, gavę tam reikalui lėšų, daugumas jų, nueina lengviausiu kelių ir , kad pateisinti tam reikalui skirtas valstybės lėšas, prirašo didžiules krūvas apie „atliktus mokslinius darbus“ ataskaitų, pagal jų pačių paruoštas programas ir gautas papildomas lėšas, masiškai moko bitininkus, kaip reiktų bitininkauti, nors neretas iš jų patys nebitininkauja ir praktiškai su bičių priežiūra net nėra susidūrę.
Suprantama, kad pagrindinis žuvimo kaltininkas, kad pateisinti įsisavintas lėšas, yra surastas- tai ERKĖS ir kartu per jas plintančios įvairios virusinės ligos. Tuo tuojau pasinaudoja vaistus nuo varozės gydymo gaminančios firmos ir bitininkus užverčia įvairių pavadinimų „labai efektyviais“ vaistais. Veislinių motinų gamintojams irgi geras bizinis, nes kitais metais bitininkams reikia vėl daug medaus prinešančių, nespietlių ir nepiktų bičių. Ir taip, naujas ratas, bet su senu bizinio planu, kuris vadinas, GAUNAMAS PELNAS PATEISINA VISKĄ, prasideda iš naujo. Tikrųjų bičių žuvimo priežasčių, „nemato“ niekas arba jas viešai įvardinti, daugeliui yra nenaudinga. Daugiausiai nukenčia bitininkas jo prižiūrimos bitės ir natūrali gamta. Valstybės skiriamos bitininkystei vystyti lėšas „suvalgo“ mokslininkai, abejotinos kompetencijos konsultantai, , vaistų firmos, prekybininkai ir įvairios tarptautinės ir vietinės reikšmės bitininkystės organizacijų administracijų darbuotojai..
Na ir paskutinis vaizdelis toks. Kadangi bitininkams galų gale atsibodo, visokių gelbėtojų ir bičių žuvimo priežasčių ieškotojų, kvailinimas, pradeda mąstyti patys ir randa gana paprastų būdų kovoti ne tik su erkėmis, bet ir su bičių šeimų žuvimu.
Kokios tas priemones matau aš, kol kas patylėsiu, leisiu pamąstyti ir kitiems, tik pateiksiu keletą užvedamų klausimų:
Ar nereikėtų atsisakyti hibridinių bičių veislių ir pereiti prie natūralių grynaveislių?
Ar nereikėtų atsisakyti skiriamųjų tvorelių, kad netrukdyti bitėms, parnešusioms iš lauko skystą nektarą, užuot perdavusioms jį perų lizdo teritorijoje jaunoms bitėms, patekti į meduves ir pačioms ji ten padėti?
O gal reikėtu, jei meduves nuo lizdo atskiriame skiriamąją tvorele, padidinti perams dėti skirtą plotą?
Gal amerikiečių bitininkų metodas, motinos darbą apriboti tik ant vieno aukšto, varozės sąlygomis, dėl mano anksčiau išvardintų priežasčių yra pražūtingas? Amerikiečių bitininkus galima suprasti, nes jiems, pagrindines pajamas gaunant už kultūrinių augalų apdulkinimą, laikyti gausias šeimas nėra naudinga. Normalaus dydžio šeimas su mažesniu kiekiu medaus daug lengviau pervežinėti, motinos mažiau susidėvi, mažiau spiečia ir t.t. Taip sakant viskas ekonomiškai paskaičiuota ir pateisinama didesniu pelnu.
Gal pastovus kandį pastos laikymas bičių šeimoje naudingas ir dėl to, kad, pastoviai vystantis šeimai, nesusidaro trumpalaikė gausi erkių banga, kuri yra pražūtinga ištisai naujai bičių kartai į kuria sulenda tos erkės tolimesniam dauginimosi.
Kad pastovus bičių šeimos vystymasis bičių šeimos egzistavimui yra labai svarbus, galime spręsti ir iš to, kad bičių šeimos perus auginti pradeda net vasario mėnesyje. Todėl, bitininkaujant varozės erkių paplitimo sąlygomis, kalbėti, apie bet kokį bičių motinos perų dėjimo apribojimą, kad gauti daugiau medaus, nei kalbėti neverta.
Ar nereikėtų visų konstrukcijų aviliuose pradėti konstruoti didesnes ir lengvai prieinamas parėminęs ertmes, tuo sudarant sąlygas ne tik geresnei avilio ventiliacijai , bet ir galimybei greitai ir patogiai mažinti erkių skaičių, išpjaustant traninius peraus ir patalpinant nukritusių erkių surinkėjus?
Traninių perų auginimas toje didesnėje poėminėje ertmėje ir po to jų išpjaustymas, kaip aprašiau prieš tai parašytame komentare, kaip tik sutampa su pradedančiomis išsiristi pirmomis pavasarinėmis erkių bangomis, efektyviai mažintu erkių skaičiaus gausėjimą.
Tiek subjektyvių pamąstymų. Prie šių pamąstymų kviečiu prisijungti ir kitus forumo dalyvius.