Vinipux jai kada kiltų begalinis noras dirbti,pasėdėk,gal praeis. Beje dirba tie kas pinigų neturi
„Darbas padarė iš beždžionės žmogų. Dirbk iki prakaito! Būk darbštus. Stenkis, būk stropus. Nespaudęs norago, nekąsi pyrago. Ir t.t." Aš padariau atradimą: VISA TAI - MELAS.
Kad paaiškėtų, kam jis naudingas, pateiksiu keletą vieno rango paveikslėlių.
Armija
„Kasam nuo manęs iki ano stulpo!" Rytoj - užkasam.
Svarbiausia, kad kareivis DIRBTŲ. Taip konclageriuose sunaikindavo asmenybę, pastūmėdami žmogų į apatiją savęs ir savo teisių atžvilgiu.
Statybos
Darbo nėra, ir mes sėdime. Staiga: „Vyresnybė!" Kažkas lenda į griovį, kažkas stveria vamzdį, kažkas ima armatūrą ir ja tyliai daužo betoną, tartum kažką nukrapštydamas. Taip priklauso.
Vyresnybė turi matyti, jog MES DIRBAME. Kam tai naudinga? Tam, kuris tvarko statybos piniginius reikalus, tai yra, realiam šios „bendros" nuosavybės savininkui; jis turi užmokėti mums minimumą ir ištempti darbus iki reikiamo termino - kad pačiam liktų.
Šeima
Parėjo sūnus. Jis sutvarkė savo reikalus, ir laisvas. Dykinėja (į tai turi pilną teisę). Bet ne, to negalima pakęsti! „Tu ką, jau viską padarei? Namie tiek darbų, o jis gulinėja! Nėra ką veikti? Tuoj rasiu!..." (Sūnus: „...po perkūnais... idiotas. Ir kas cia mane atitempė taip anksti...")
Betgi jie PRIVALO padėti?! Aha. Betgi pagalba - tai, atleiskite, asmeninis žmogaus reikalas, tai gailestingumas: panorėjo - padėjo, nepanorėjo - pardon. Neabejotina, gerai, kai vaikai mielai dirba namie kartu su jumis. Bet kai jie PRIVALO, vadinkime tai tikruoju vardu: pavaldumas, prievolė, baudžiava. Tik ne pagalba. Neįžeidinėkime etikos pagrindų.
O va dukrelė muzikuoja. „Sėsk mokytis! Mokykis!" Geriausiu atveju ji kažką sugroja, stengdamasi kiek galima dažniau pertraukti tai, bet „užsiėmimo" faktas akivaizdus, ir mes ramūs. Blogiausiu atveju mama ilgai ir nuobodžiai aiškina jai, kaip reikia groti, ir bara už klaidas. „Grok tris kartus". „Dar du kartus pagrok". Išvada: „Mama, mama! Kiek kartų groti?" O KAM? Šis klausimas jau atrodo ne vietoje. Svarbiausia, kad grotų! Kad STENGTŲSI. Ji gi taip stengėsi! Ji tiek mokosi! Šaunuolė! Ir ji mokosi, visiškai nesuprasdama, kodėl. Ir pripranta, kad tai apskritai nesvarbu.
Nesiseka su matematika. „Aš tau jau dešimt kartų aiškinau! Mes jau valandą su tavimi sėdime!" O jei nepasakytų, kad nesupranta, ir pats prasėdėtų valandą, viskas būtų normalu: „Jis šiandien šaunuolis, ilgai mokėsi!" (O ko?)
O viena mano pažįstama kasdien prasėdi prie pamokų iki pusiaunakčio, ir jei nespėja visko „padaryti" - verkia. Anot jūsų, ją reikia girti? O aš rimtai susirūpinęs jos dvasine sveikata.
Autorius: Nikolajus Ivanovičius Kurdiumovas