Man visada niekaip nesuprantamas buvo tipo-argumentas "o vat senovėje buvo taip". Nu tai jei manot, kad senovėje buvo labai liuks, tai davaj patys už spragilų, o moteriškes prie ratelių. Nes senovėje spragilu kultas grūdas buvo geresnis ir duona skanesnė, o močiučių austi divonai buvo minkštesni ir patogesni už pačius pačiausius Dormeo...
Aišku, visaip gali būti. Vien bitininkauja dėl proceso, kiti dėl rezultato. Aš esu iš tų, kuriems procesas įdomus, bet svarbiausias - rezultatas. Nes inovacija ir progresas visose srityse eina ne dėl to, kad kažkam patinka kažką išradinėti vien dėl išradimo, o dėl to, kad išradimas būtų pritaikytas praktiškai. Nu niekaip praktiškai nepritaikysi išradimo, jeigu jo duodamas rezultatas bus geriausiu atveju toks pats, kaip iki išradimo.
Taip ir su rezultatu. Man logiškai sunku paaiškinti, kodėl verta palikti medų bitėms maitintis žiemai. Na, vienintelis argumentas - sveikata, ar ne? Bet tai kvestionuotinas argumentas, o labiausiai nelogiškas šio argumento pasekėjų motyvas - "prisivežėte visokių bakfastų ir karnikų, kurios nesugeba ant lipčiaus ar rapso žiemoti". Na, jei sutartumėm, kad su taikiomis ir darbščiomis bitėmis bitininkauti bitininkui patogiau, tai kodėl prie jų neprisitaikius pagal tas sąlygas, kurios egzistuoja, o ne kurios yra idealios? Juk niekas nekvestionuoja, kad bitininkauti su tarkim bakfastu poreikis yra, tai jau visiškai natūralus poreikis, kuris neišvengiamai formuoja tam tikras neišvengiamas procedūras, kaip kad motinų keitimas ar bičių maitinimas cukrumi ar invertu.
Aš išsukau visą medų, kiek tik galima buvo, t.y. iki pat perų. Man medus yra vertybė todėl, kad jis yra mano darbo rezultatas, o plius kadangi mano dzūkiškas medus yra pats geriausias Lietuvoje
, tai jis yra kur kas didesnė vertybė stiklainyje, kurį aš parduodu, nei avilyje, kur jo vietą kuo nuostabiausiu būdu pakeičia cukrus. Man rezultatas yra svarbiau už patį procesą grynai iš idėjinės pusės, nes mano metinis pelnas iš bičių yra mizeris palyginus. Ar čia praktiškumas, ar paprasčiausia puikybė (degsiu aš kažkuriame Dantės pragaro rate), bet man svarbu užsibrėžti tikslą ir jį pasiekti, todėl griebiu kaip tas nevidonas kapitalistas viską, ką galima. Paskuj, kaip socialiai atsakingas kapitalistas tinkamai atsilyginu.
Taigi, reziumuojant, jokios manyje romantikos bitininkauti "kaip po senovei", nes tas kaip po senovej visiškai neatitinka mano požiūrio į procesą