ĮŽANGA

R. Bukausko bitininkavimo technologija
Vartotojo avataras
TRANAS
BIČIULIS
BIČIULIS
Aviliai: Daugiaaukščiai T-18
Bičių šeimų skaičius: 20
Bitininkavimo stažas: 40
Pranešimai: 2790
Užsiregistravo: 2008 Gru 18 , 15:42

Re: ĮŽANGA

2010 Rgp 25 , 14:35

ĮŽANGA

Jei esi neturtingas – privalai būti išmintingas


Nors netolimoje praeityje, galima sakyti, visi mokėmės iš to paties vadovėlio, bet bitininkavome kartais net labai skirtingai, o ką bekalbėti apie šiuos laikus, kada ir interneto pagalba – prisiskaitome o kai kurie praktiškai dirbdami kitų šalių bitynuose, prisižiūri įvairių technologijų.
Šiais laikais jaunam bitininkui pasirinkti bitininkavimo technologijas ir tam tinkamą inventorių yra daug lengviau nes yra iš ko rinktis, bet kartu ir sudėtinga, nes iš vienos pusės ta pasirinkta technologija Lietuvos gamtinėmis sąlygomis gali būti netinkama, iš kitos – tam gali trūkti patirties ir praktinių žinių.
Būtent iš dalies ir dėl to, kad palengvinti jauniems bitininkams bitininkavimo technologijos ir inventoriaus pasirinkimą, ir pabandysiu aprašyti „savo kailiu“ Lietuvos gamtinėmis sąlygomis ilgametėje praktikoje jau išbandytus kai kuriuos bitininkavimo metodus. Gali būti ir taip, kad aš klystu ir, kad ne tik kai kurie metodai, bet ir visa technologija ištisai, gera yra tik man, o kitiems ji gali būti visai nepriimtina, bet vis dėlto noriu nesavanaudiškai pasidalinti su bičiuliais tuo, ką daug metų tobulinau ir kūriau, ir kas man suteikia nemažai pasitenkinimo bitininkaujant. Tuo labiau, kad šiais laikais kiekvienas yra laisvas savo pasirinkime ir mano nuomonė ar patirtis, nieko neįpareigoja. Jeigu nors kelėtai jaunų bitininkų iš tos mano rašliavos bus naudos, džiaugsiuos, kad rašiau ne be reikalo.
Svarbiausia gyvenime yra visur stengtis vadovautis sveiku protu ir, prieš priimant galutinį sprendimą, pabandyti sudėlioti mintyse bent keletą logiškų faktų, patvirtinančių žadamo priimti sprendimo teisingumą.
Žmogui sunkiausia yra išsklaidyti protą apgaubusią miglą nuo visokių prietarų, mitų, standartų ir įpročių. Jei sugebėtumėme staiga visi imti mąstyti aiškiau, tikriausiai nuo to žymiai pagerėtų visų mūsų gyvenimas. Sunkiausia yra sukurti ar atrasti paprastus dalykus, kurie paprastai būna patys teisingiausi.

Naršydamas po bitininkystės istoriją ir susipažindamas su praeityje naudotomis technologijomis, stengdamasis atsekti kai kurių dabar bitininkystėje naudojamų technologijų šaknis, pastebėjau, kad praeito šimtmečio pradžioje vykęs viešas ginčas tarp Rusijos ir Vokietijos bitininkystės mokslininkų, labai pastūmėjo į priekį ir kitų Europos šalių bitininkystės technologijų tobulėjimą. Įtariu, kad tą ginčą sekė ir mūsų mokslininkas J .Kriščiūnas ir tai tikriausiai Jį paskatino parašyti bitininkystės vadovėlį Lietuvos bitininkams.
Pastebėjau, kad pats didžiausias mokslininkas bitininkystėje yra ATSITIKTINUMAS ir paprastas bitininkas- praktikas, kuris savo sveika nuovoka ir pastabumu kūrybingai įveikdamas visokias bitininkaujant pasitaikančias kliūtis, dažnai prigalvoja gana originalių ir vertingų dalykų, kuriuos po to sėkmingai naudoja ir pats, ir kiti.

Manau, kad bitininkavimo technologijos, kurios įsigalėjo plačiau pasaulyje, lėmė ne tiek jų tobulumas, kiek prieinamumas ir galimybė įsigyti visą reikiamą inventorių tai technologijai naudoti praktiškai
Pagrindiniai principai, kuriais stengiausi vadovautis, tobulindamas savo bitininkavimo metodus, buvo nepakenkti bitėms ir atlikti tik pačius būtiniausius darbus. Stengiausi susikurti tokią technologiją, kur kiekvienas atliekamas veiksmas ar inventoriaus detalė atliktų kelias funkcijas. Dėl šių priežasčių, šią technologiją suprasti ir tinkamai įvertinti bus lengviau bitininkams, turintiems jau bitininkavimo praktikos ir sugebantiems mąstyti kompleksiškai apie visą, reikiamų atlikti darbų, sistemą.
Dėl tų pačių priežasčių kai kurie mano aprašomi metodai vienoje temoje visiškai tinka ir kitai temai. Pvz. bičių šeimų dauginimo metodai yra neatskiriamai susiėję ir su bičių spietimo mažinimo metodais arba maitinimo būdas ir laikas pasirenkamas toks, kad kartu mažintų ir spietimo instinktą ir nepakenkdamas surenkamos produkcijos kokybei, įtakotų surenkamos produkcijos kiekį.
Ieškant bitininkavimui tinkamiausios bitininkavimo metodikos ir inventoriaus , sunkiausia buvo apsispręsti dėl standartinio rėmo išmatavimų ir avilio konstrukcijos keitimo. Reikėjo psichologiškai įveikti prieštaravimus tarp standartų laikymosi, kas savaime yra neginčijamai teigiamas dalykas ir tarp aiškiai pastebimų priimto standarto netinkamumo bitininkaujant Lietuvos gamtinėmis sąlygomis.
Šalių, kurių klimatinės sąlygos yra žymiai šiltesnės, augmenijos ar gyvūnijos egzemplioriai atvežti į Lietuvą, serga, blogai vystosi, nespėja prinokti, šąla ir skursta. Vietinė gamta ir klimatas daro didžiulę įtaką žmonių papročiams, aprangai, gyvenamų patalpų įsirengimui, maistui ir per milijonus metų formavo visų vietinių gyvūnijos atstovų biologinius instinktus. Todėl vietinės veislės, tiek augalijos, tiek ir gyvūnijos , visada yra labiausiai prisitaikiusios gyventi ir vystytis esamose vietinėse klimato sąlygose. Ką kalbėti apie gyvus padarus, kad net ir technika yra specialiai pritaikoma eksploatuoti Afrikos ar Sibiro klimatinėms sąlygoms. Dėl šių priežasčių taip paprastai neįmanoma parsivežti ir pas save pritaikyti geriausią pasaulinę praktiką, ypač gyvų organizmų priežiūros technologijų. Dėl to ir noriu pabrėžti, kad gera bitininkavimo technologija negali būti nukopijuota ir parvežta iš kažkur, jai yra būtini pakoregavimai susiję su vietinės gamtos augmenijos ir klimato kaitos ypatumais.
Dar daugiau, bičių priežiūros technologija negali būti užbaigta ir nekintanti. Pasikeitus bičių skraidymo apylinkėje auginamų medingų kultūrinių augalų sudėčiai, kas rinkos sąlygomis dažnai pasitaiko (rapsai, grikiai, raudonieji dobilai), būtina kūrybingai ir laiku įnešti būtinas pataisas ne tik į bičių priežiūros technologinius procesus, bet neretai yra ekonomiškai naudinga pakeisti ir prižiūrimų bičių rasę ir naujoms sąlygoms labiau tinkanti inventorių. Būna, kad ir pati gamta iškrečia išdaigų (sausra, atšalimai, užsitęsusios liūtys), į kurias bitininkas privalo atitinkamai ir tikslingai sureaguoti, padėdamas bitelėms kuo lengviau išgyventi laikiną krizę.
Pereinant nuo standarto prie kitokių išmatavimų inventoriaus, kažkokių ypatingų sunkumų, išskyrus ekonominius, nesudaro. Vaško plokšteles, rėmus, aukštus ir kitą reikiamą inventorių, kokių išmatavimų paprašai, tokių pasirinktas meistras ir padaro. Sako, kad iš kelio pasukus į šoną ir pradėjus minti pradžioje, kad ir mažą takelį, bet jeigu jis teisingas – vėliau virsta vieškeliu. Todėl, kol mūsų gyvenime yra dar daug netobulų dalykų, tame tarpe ir standartų, ir jei praktiškai įsitikinate, kad jie yra blogi, drąsiai keiskite juos, įsiveskite tokius išmatavimus kurie jums praktikoje pasitvirtina labiau ir nelabai tekreipkite dėmesio į viešą nepritarimą. Jūsų pastangos nenueis veltui, jei ir suklysite, visada turėsite galimybę grįžti atgal, o jei jūsų pasirinktas kelias bus teisingas, po kiek laiko ir jūsų oponentai pasuks juo.
Nenoriu plačiau aptarinėti Lietuvoje priimto rėmelio standarto trūkumų, nes daugelis bitininkų su juo sėkmingai bitininkauja ir tų trūkumų, dėl kurių išdrįsau keisti taip visų gerbiamą senąjį standartą, „nepastebi“, manydami, kad įvairios perų ligos, spietimas, apsunkintos bičių žiemojimo sąlygos ir daug priežiūros darbų, susijusių gal daugiau su netinkama avilių konstrukciją yra tiesiog būtina ir privaloma bičių priežiūros technologinė procedūra, kurioje jau nieko daugiau nebegalima pakeisti.
Dauguma bitininkų tvarkingai laikosi priimtų standartų ir nevargina savęs sudėtingais eksperimentais, kurie pareikalautų iš jų savarankiško kritinio mąstymo ir vertinimo. Deja, laikytis priimtų standartų, dažniausiai yra bitininkų, bijančių rizikuoti ir eksperimentuoti pasirenkamas kelias, padedantis nemąstant susigaudyti painioje įvairių išmatavimų ir avilių konstrukcijų aplinkoje. Kadangi žmogaus prigimtyje slypi lengviausio kelio ieškojimas, tai toks pasirinkimas pilnai suprantamas, bet, kad toks pasirinkimas veda ir į stagnaciją – mažai kas susimąsto.
Dažnai prievarta brukamas standartas yra savotiška kontrolės forma padaranti žmogų lengviau kontroliuojamu ir administruojamu. Pasirinkimo laisvė ir įvairovė bet kurioje žmogaus veikloje yra labai teigiamas dalykas , garantuojantis skirtingus požiūrius, skirtingas perspektyvas bei didesnį pasitenkinimą gavus tai, ko norima, užuot tenkinantis tuo, kas buvo pasiūlyta. Tiesa, ši įvairovė dažnai yra brangi, už kurią nesinori mokėti ir todėl paprasčiau pasitenkinti tuo, ką turime, ar pasiduoti mums brukamai „laisvo pasirinkimo“ iliuzijai, nes taip gyventi paprasčiau.
Šitokia plačiai paplitusi savęs apgaulė tik dar kartą patvirtina, kad žmonės sunkiai patiki objektyviais argumentais, bet tiki tuo, kuo nori tikėti. Dažniausiai „tiesa“ yra tik sąmoningas žmogaus pasirinkimas ar pozicija ir mažai ką turi bendro su tikrąją tiesa. Štai dėl ko mes taip dažnai esame linkę patikėti nuomone, patvirtinančia mūsiškę arba abejotinais argumentais, panašiais į jau sykį kažkur girdėtais.
Noriu, kad jauni bitininkai, prieš priimdami ar atmesdami mano naudojamos bitininkavimo technologijos atskirus fragmentus ar viską technologiją ištisai, savo mintyse sudėliotų jiems žinomus logiškus faktus ir savarankiškai pamąstytų. Nemanau, kad mano naudojama technologija yra be trūkumų, bet aš bitininkaudamas nuoširdžiai stengiausi pagerinti ne tik savo prižiūrimų bičių gyvenimą Lietuvos klimato sąlygomis, bet gerokai palengvinti atliekamų darbų naštą ir sau.
Keisčiausia, kad daugiau pasiekiau ne ką nors sukurdamas naujo, bet paprasčiausiai nebedarydamas kai kurių iki tol privalomai būtinų darbų ir nesilaikydamas standartų.
Šitaip pamažu eidamas nesudėtingų eksperimentų ir ieškojimų keliu, kūriau savą technologiją, kuri yra surinkta iš senųjų technologijų atskirų fragmentų, kuriuos atradau naršydamas senas knygas ir pamažu rinkdamas racionalius grūdus per neapsižiūrėjimą, dėl mados ar šiaip "popierinių mokslininkų“ išmestus į istorijos šiukšlyną. Atrinkdamas visa tai, kas man atrodo gali būti naudinga bitininkaujantiems šiuo metu, rėmiausi logiškų faktų sudėliojimu pirmiausia savo mintyse ir pagal galimybę patikrindamas nesudėtingais lauko bandymais praktikoje.
Pagal mano gamtos vystymosi logikos supratimą, „šventą“ ir neliečiamą visada laikiau vietinių bičių biologinį instinktą, apie kurį per eilę metų, klystant, eksperimentuojant ir vėl grįžtant atgal iš įvairių ir atskirais metų laikais labiausiai tinkančių fragmentų stengiausi sudaryti vientisą bičių priežiūros technologiją. Už pagrindą vietinių bičių biologinį instinktą ėmiau todėl, kad ir iš toliausių šalių atvežtoms skirtingų rasių bitėms vis vien joms gyventi ir mums bitininkauti reikia Lietuvos klimatinėmis sąlygomis. Nusprendžiau su gamta nekovoti, bet sekdamas bičių pavyzdžiu, kuo labiau prisitaikydamas prie jos, turėti sau ekonominės naudos. Nežinau kiek čia tiesos, bet teko girdėti, kad mokslininkai yra pastebėję, kad bitės kilusios iš kitų šalių, palyginus greit, maždaug per dvidešimt metų, vien tik vietinės gamtos ir augmenijos įtakojamos ir net apsaugotos nuo tarpveislinio kryžminimosi su vietinėmis, sugeba pakeisti savo turėtą biologinį instinktą ir tampa labai panašios į mūsų buvusias vietines.
Mano teiginiai ir atlikti praktiniai menki lauko bandymai jokiu būdu nepretenduoja į rimtus mokslinius darbus, bet kadangi yra pasitvirtinę praktikoje ir praėję šiokius tokius lauko bandymus, tai nėra ir vien teoriniai pamąstymai. Suprantu, kad iki pretenzijos į rimtą technologiją, šiai technologijai dar trūksta praeiti negailestingą oponentų kritiką ir bitininkų praktikų išbandymus. Kartais kyla klausimas, ar iš vis mano bitininkavimo būdas turi teisę vadintis kažkokia tai atskira technologija, bet kai pradedu mąstyti, kad mano bitininkavimo metodai iš tikrųjų gerokai skiriasi nuo kitų Lietuvoje bitininkaujančių, inventoriumi, maitinimu, gydymu, šeimų dauginimu, lizdų plėtimu, kad nekeičiu motinų, negydau bičių, pavasariais nevalau lizdų, žiemai nesurinkinėju lizdų – tai gal ir turiu teisę pretenduoti į savitą, kažkuo tai išskirtinę technologiją.
Nesitikiu, kad mano patirtimi iškart ims naudotis visa eilė Lietuvos bitininkų. Liaudies išmintis moko, kad „sunku būti pranašu savo kieme“, bet manau, kad atsiras bitininkų, kurie patikėję manimi, išvengs daug klaidų ir sėkmingai bitininkaudami toliau tobulins kiekvienas sau priimtiną ir pagal vietines sąlygas labiausiai ekonomiškai pasiteisinančią technologiją.



Praktiškai bitininkaujant, atsitiktinumo dėka, įvyksta įvairių „eksperimentų“, iš kurių būtų galima daug ko pasimokyti, bet įvairios protą užtemdžiusios ir aiškiai mąstyti trukdančios „miglos“, kaip tradicijos, standartai, „autoritetinga“ mokslininkų nuomonė, prietarai,gobšumas, vidinis nepasitikėjimas ar paprasčiausias pavydas - trukdo savarankiškai mąstyti, kritiškai įvertinti atsitiktinai pastebėtus faktus ir vėliau sąmoningai ir kūrybiškai panaudoti praktikoje.
Neretai naudingus ir paprastus atradimus priverčia padaryti gyvenimiškos aplinkybės, todėl mokykimės juos pastebėti ir tinkamai įvertinti.
Dar labai svarbu, priimant vieną ar kitą sprendimą, yra prisilaikyti bendrų gamtoje egzistuojančių gyvos ir negyvos gamtos dėsnių. Pavyzdžiui, norint sėkmingai prisijaukinti, prižiūrėti, auginti ar šiaip kokios tai naudos turėti iš kokių tai gyvų gamtos atstovų, pirmiausia reikia suprasti jų vystymosi gamtoje logiką ir išsiaiškinti jų galimybes sugebėti keistis ir prisitaikyti. Daug lengviau bus tai padaryti, jei prieš tai pasistengsite suprasti bendrą gyvos gamtos vystymosi logiką.
Pvz. rusų mokslininkas D.Mendelejevas, kuriam logiškas mąstymas padėjo suprasti kaip yra sudaryta negyva gamta, be jokių mokslinių tyrimų galėjo numatyti dar neatrastų cheminių elementų egzistavimą gamtoje, nurodant net jų fizines savybes ir kurie vėliau buvo atrasti.
Lygiai taip pat yra ir su gyvąja gamta. Kai pradedi suprasti kokiais principais ji vystosi ir pajauti bendrą jos vystymosi logiką, nesunku yra logiškai išmąstyti ir numatyti dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis atskiri gyvos gamtos individai elgiasi taip, o ne kitaip. Lieka tik moksliniais tyrimais tai patvirtinti, arba nesant galimybių tai padaryti, iš karto pritaikyti praktikoje ir pačiam, atliekant nesudėtingus lauko bandymus, pasitikrinti savo sprendimų teisingumą. Panašus mąstymo būdas kitam anglų mokslininkui Č. Darvinui leido prieiti logiškos išvados ir paskelbti garsiąją evoliucijos teoriją, kuri iš dalies ir paaiškina gyvos gamtos vystymosi logiką.
Apsiginklavus šiuo mąstymo būdu, nesunku suprasti atskirų gyvybės formų elgesį ir, nepažeidžiant jų biologinio instinktų, ekonominiais tikslais valdyti juos, pasinaudoti jų sugebėjimais atlikti žmogui naudingus darbus. Tuo būdu mąstant, mintyse sudėliojant žinomus logiškus faktus, greitai galima patikrinti ar siūlomas atlikti vienas ar kitas veiksmas tikrai gali turėti tokį poveikį kaip teigiama.
Pavyzdžiui, panašiai mąstydamas, aš niekaip nerandu logiško paaiškinimo, kad bitės šokiais sugeba nurodyti randamo nektaro šaltinio buvimo vietą, kryptį ir net atstumą, kaip teigia žymus austrų fiziologas K.Frišas ir už tai gavo net Nobelio premiją. Kad radusios nektaro šaltinį parskridusios į savo avilį „šoka“ triukšmauja, kad atkreipti kitų lauko darbininkių bičių dėmesį ir net duoda kitoms bitėms paragauti atrastą nektarą- maistą yra aišku logiška ir suprantama. Šitokie veiksmai yra plačiai paplitę ir tarp kitų gyvybės rūšių. Šitaip išreiškiamas džiaugsmas radus gamtoje maisto ir kvietimas kitų gentainių skristi, eiti arba bėgti parsinešti laimikio. Manau, kad Frišas, prieš darydamas tokias išvadas , tinkamai neįvertino bičių sugebėjimą orientuotis pagal kvapus ir pagal oro sroves (anemotaksis), arba aš dar blogai suprantu gyvosios gamtos vystymosi logiką. Tikriausiai ne vienas mokslininkas, suradęs jam dar nežinomo gyvūno skeletą, kuris yra su aštriais nagais ir iltimis, nepriskirs to gyvūno žolėdžių atstovui, o skeleto su kanopomis ir be aiškiai išreikštų ilčių- plėšrūnams.

Nenoriu nurodinėti, kaip turėtumėte mąstyti, bet noriu parodyti, koks mąstymo būdas yra pats produktyviausias, padedantis priimti teisingus sprendimus ir į ką pirmiausia reikia kreipti dėmesį, norint nedaryti klaidų ir bereikalingų darbų.
Panašiai mąstantiems bus nesunku suprasti ir mano atliekamus "netradicinius" veiksmus bitininkaujant.
Dabar, perrašydamas iš naujo dabartinės mano bičių priežiūros technologiją, stengiuosi trumpai paminėti tas technologijas, kurias bitininkaudamas esu naudojęs ir nurodyti priežastis, dėl ko jų atsisakiau. Manau, kad pagrindinė priežastis, kodėl bitininkai naudoju vienokią ar kitokią technologiją, yra jų pačių asmeninis požiūris, patirtis, žinios ir kuris dažnai nėra pats geriausias ekonominiu požiūriu dėl paprasčiausios priežasties – bitės jam nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o bitininkauja daugiau savo malonumui ir kad truputi papildyti šeimos biudžetą.
Tik blogai, kad toks mėgėjas pradeda nurodinėti kitiems, kaip reikia bitininkauti arba peikti vieną ar kitą bičių priežiūros technologiją, pats jos gerai neįvaldęs arba naudodamas tai technologijai netinkanti inventorių. Taip dažnai nutinka, kai bitininkas, gerai įvaldęs bitininkavimo technologiją gulsčiame avilyje, sumano įsigyti daugiaaukštį avilį, o technologiją taiko senąją. Tada tikrai jam nepatogu nei motinos surasti, nei lopšelius išlaužyti, nei atskirais rėmais medų imti.
Kol atėjau iki dabartinio bitininkavimo supratimo, pats esu visus tuos etapus praėjęs ir panašių klaidų pridaręs daug. Jokiu būdu nenoriu teigti, kad dabar pas mane viskas tobula ir kad jau viską gerai žinau. Jokiu būdu ne. Tų neaiškių klausimų dabar yra gal kur kas daugiau, negu jų buvo po penkių bitininkavimo metų. Paprasčiausiai stengiuosi aprašyti visus kelius ir klystkelius, kuriuos per 35 bitininkavimo metus esu praėjęs su vieninteliu tikslu, kad mažiau panašių klaidų darytų kiti.


Niekada neatmeskit pasiūlymo iš karto, prieš tai gerai neapmąstę apie galimą jo naudingumą.
Vartotojo avataras
TRANAS
BIČIULIS
BIČIULIS
Aviliai: Daugiaaukščiai T-18
Bičių šeimų skaičius: 20
Bitininkavimo stažas: 40
Pranešimai: 2790
Užsiregistravo: 2008 Gru 18 , 15:42

Re: ĮŽANGA

2010 Rgp 25 , 14:47

Manau, kad ne vien tik profesionaliau bitininkaujantis, bet ir bitininkai mėgėjai yra suinteresuoti, savo bitininkavimo technologiją vis tobulinti, kad bitininkavimas kiekvienam bitininkaujančiam neštų ne tik moralinį pasitenkinimą, bet ir šiokią tokią materialinę naudą. Mokytis reikia ne tik mums Lietuvos bitininkams. Daug neracionalių veiksmų, prižiūrint bites, teko pastebėti ir pas kitų šalių bitininkus.

Rašymas ir dalyvavimas forumo atviroje diskusijoje apie bitininkystę reikalauja ne vien nuolatinio dėmesio kas dedasi čia Lietuvoje, bet reikia domėtis kas dedasi ir kitose šalyse. Reikia bitininkauti pačiam ir savo „kailiu“daug ką išbandyti ir patirti, o dar geriau, kad viešai rašantis turi ir specialų išsilavinimą, nes išsami ir atvira diskusija reikalauja ne tik sąmoningų pastangų, bet ir atitinkamo pasirengimo.
Dažnas bitininkas yra linkęs pasirūpinti tik savo gerove, o dėl bendro reikalo pagerinimo – linkęs geriau patylėti ir stebėti, kuo viskas baigsis.
Vieša diskusija vyksta produktyviai ir pasitarnauja progresui, kai joje dalyvauja vienodą technologiją taikantys praktikai. Pas mus forume labai jau visi skirtingi. Gerai tai ar blogai? Iš vienos pusės keletas moksliškai nepagrįstų technologijų taikymas praktikoje yra didžiulė kliūtis ir veda prie chaoso. Iš kitos pusės, prisilaikydami tokios partizaninio karo taktikos, kai kiekviena grupė veikia ir siekia prasiveržti atskirai – užtikrina geresnį pasirinkimą ir garantuoja pažangą.
Šiuo metu Lietuvos bitininkystėje situacija yra būtent tokia, nes neturime „dirigento“ - mokslinio centro, nei veikiančių pavienių mokslininkų,, nei rimtos organizacijos, kuriai rūpėtų ne vien ES paramos gavimas bitininkams, kasmetinis bitininkų švenčių organizavimas, bet ir bendra pažangesnė bitininkystės plėtotė. Šiuo metu bitininkystės „madas“ pas mus diktuoja žurnalistai.
Suprantama, esant tokioms sąlygoms , eiliniam ir savarankiškai nemąstančiam bitininkui susivokt tokiame įvairių nuomonių chaose yra pakankamai sunku, tuo labiau, kad garsiai rėkiančių netrūksta.
Atviras bendravimas tarp žmonių, kurie dirba vienodą darbą, kuriuos vienija bendros idėjos ir pasitaikančių problemų sprendimas yra būtinas. Gerai, kad šiame laukinio kapitalizmo klestėjimo laikotarpyje vis dar atsiranda nesavanaudiškų žmonių, galinčių ir sugebančių savo patirtį ir žinias perduoti jaunesniems ar mažiau praktinės patirties turintiems. Nuolatinė konkurencija ir atvira diskusija skatina savarankišką mąstymą ir todėl, kol diskutuojame, turime šansų tapti protingesni, tobulėti.
Suprantu, kad rinkos sąlygomis tikėtis valstybinio rūpinimosi bitininkystės plėtojimu yra nerealu, bet kažkokiu būdu reiktų siekti. Tam tikslui Lietuvos bitininkai yra įsteigę Lietuvos bitininkų sąjungą. Ar mus tenkina tokia Lietuvos bitininkų sąjunga, kokią šiandieną turime? Gal efektyvesnis variantas būtų, jei dabartinė LBS veiktų kaip gerai valdoma privati akcinė bendrovė?

Jokiu būdu nekritikuoju ir nekaltinu dabartinių LBS vadovų neveiklumu. Manau, kad viskas yra dirbama pagal turimus asmeninius sugebėjimus ir esamas galimybes. Dabartiniam LSB vadovui A.Skirkevičiui reikia tik padėkoti, kad beveik negaudamas jokio materialinio atlyginimo, pasitelkdamas visą savo, kaip mokslininko autoritetą, daug kartų varsto įvairių valstybinių įstaigų tarnautojų duris, kad respublikos bitininkai gautumėme šiokias tokias kompensacijas bičių gydymui ir maitinimui iš valstybės. Labai abejoju, kad privati akcinė bendrovė daugumai Lietuvos bitininkų būtų labiau naudinga, nei dabartinė LBS? Ar iš privačios bendrovės galime tikėtis nesavanaudiškos veiklos visų Lietuvos bitininkų labui, kaip yra dabar? Patirtis ir esami pavyzdžiai rodo, kad akcinė bendrovė, kur įmonės kapitalas ir valdymas priklauso keliems akcininkams, konkurencinėje kovoje pralaimi individualioms įmonėms, nes esama trintis tarp akcininkų trukdo efektyviam įmonės valdymui. Iš kitos pusės akcinės privačios įmonės pagalba gaunama valstybinė parama greičiau nusėstų akcininkų kišenėse, negu pasiektų eilinį Lietuvos bitininką.
Taip pat reikia suprasti, kad jei iš valstybės ar ES specialių fondų bitininkystė nebūtų remiama, tai tokia visuomeninė bitininkų organizacija kaip dabartinė LBS sunkiai išsilaikytų, nes tokia organizacija eiliniam Lietuvos bitininkui būtų paprasčiausiai nereikalinga . Kas šiandiena iš LBS vadovų gali pasiūlyti naujų idėjų ir bent primityviausią planą joms įgyvendinti? Kokia tolimesnė veiklos strategija? Nematyti ir spaudoje, kad apie tai kažkas kažką panašaus rašytų.

Neturime nei vieno veislinio bityno, nors tokius kuriame jau apie trisdešimt metų. Kad tokių nėra, kaltinti taip pat nieko nežadu. Manau, kad paprasčiausiai tam nebuvo pribrendusios sąlygos. Lietuvoje absoliučiai daugumai bitininkų bitininkaujant mėgėjiškai, kuriems gerų veislinių motinų nelabai ir reikėjo, vargu ar tokie bitynai be valstybės paramos galėjo išsilaikyti? Todėl dabar savo problemas sprendžiame kaip kas išmanome, kas per verslininkus, kas per specializuotus bitininkystės ūkius.
Gyvenant pereinamuoju laikotarpiu iš komandinės valstybinės diktatūros į „savo galvos“ diktatūrą, tikriausiai taip ir turi būti ir nieko čia gudresnio negalima sugalvoti. Gyvenam laikotarpį, kai bitininkų savimonė blaškosi tarp kolūkinės - krikščiūninės praeities ir smulkaus bitininko- verslininko dabarties. Manau, kad su laiku iš to dabartinių smulkių bitininkų- verslininkų, kurie šiuo metu egzistuoja kaip specializuoti bitininkystės ūkiai, stambėjant bitynams išaugs ir veisliniai bitynai ir kitokios stambesnės bitininkus aptarnaujančios firmos. Pirmieji „daigai“ jau kalasi, gera pradžia jau puse darbo. Jau turime individualių įmonių, kurios Lietuvos bitininkus aprūpina ir inventoriumi, ir vaistais, ir neblogas veislines motinas užaugina, ir bičių maitinimui kokybiško gero maisto pristato, ir medų bei kitus bitininkystės produktus užsienio rinkose padeda realizuoti, ir vašką perdirba.

Dabartiniu metu, pamažu griūnant kolūkinei bitininkavimo technologijai , aiškiai trūksta rimtesnių, moksliniais tyrimais pagrįstų naujų tendencijų. Jei tokių kai kurie daigeliai ir pasireiškia, tai tarp jų nėra konstruktyvaus dialogo, diskusijos, neatliekami jokie rimtesni lauko bandymai. Tokių naujų tendencijų autoriai su savo nedideliais būreliais bendraminčių kalbasi tik tarp savęs ir neišvysto konstruktyvaus dialogo su kitaip mastančiomis grupėmis. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu esama psichologinė įtampa trukdo susikalbėti ir ginčytis argumentais, nes lengviau yra užsipulti oponentą pereinant net į asmeniškumus.
Tokiu momentu dažnai meškos paslaugą padaro ir žiniasklaida, kuri šiandien yra pakankamai laisva ir rašyti joje gali kas tik netingi. Dabartinėje žiniasklaidoje mažai aptinkame tikro mokslo ir sveiko naudingo ugdymo. Dažniausiai apsiribojama pigia propaganda ar pramoga. Jei ankščiau buvo visiems bitininkams primetama „dotnuvos“ bitininkavimo ideologija, kuri bent jau rėmėsi atliekamais lauko bandymais, vadovaujant mokslinį laipsnį turintiems vadovams, tai šiandien, praktiškai nesant veikiančių mokslininkų bitininkystėje, bent aš tokių nežinau, apsiribojama tuo, kad bitininkams vis vien reikia duoti kažkokio tai skaitalo mažai kreipiant dėmesį į vertybes.
Iš dalies tokia padėtis šiuo laikotarpiu gal ir gerai, nes aiškiai išreikštos ir su rimtais moksliniais tyrimais pagrįstos technologijos dažnai įgauna dogmatiško fanatizmo pavidalą, beatodairišką tos dogmos garbinimą, kas atstumia jaunus kūrybingai mąstančius žmones.
Internetas, naujienų portalai tarp jaunų žmonių tapo labai populiarūs, nes per juos greitai sklinda naujausios žinios, nieko bendro neturinčios su dogmomis. Tiesa, jose yra daug ir tuščiažodžiavimo, bet netrūksta ir solidžios informacijos ir net, nors ir retai pasitaiko, gerų, informatyvių komentarų ar net analizės.
Laisvai diskutuoti, rašyti vertingus komentarus, generuoti naujas idėjas gali tik mąstantys ir laisvi nuo senų dogmų žmonės. Natūraliai egzistuojantys tarp skirtingai mąstančių skirtumai neturėtų trukdyti diskusijai, o priešingai – kaip tik turėtų būti varomoji diskusijos jėga. Iš didelio srauto informacijos sklindančios per Internetą , atsirinkti kas galėtų būti tikrai naudinga, gali tik savarankiškai mąstančios galvos.
Aišku norėtųsi, kad mūsų bitininkystės žiniasklaidoje būtų daugiau naujų žinių, kurios tiktų ne tik pradedančiajam, bet ir labiau patyrusiems bitininkams. Suprantu, kad rašantys žiniasklaidoje turėtų turėti nemažą praktinę patirtį, pakankamai susiformavusį savotišką požiūrį į aptariamus klausimus ir būti šiokia tokia asmenybe, kuri tik būdama tokia gali būti įdomi ir kitiems žmonėms. Eilinio, originaliai nemąstančio ir mėgėjiškai bitininkaujančio bitininko rašliava niekam neįdomi, nes skaitytojo neverčia mąstyti, kad ir mintyse, su rašinio autoriumi, diskutuoti.
Dabartinė mūsų bitininkystės situacija ir jos žiniasklaida man primena seno nudžiūvusio medžio laistymą, iš kurio dar tikimasi, kad jis atgis ir duos vaisių. Bet, turbūt laikas suprasti, kad taip daryti yra beprasmiška. Kam kritikuoti tą ko nėra? Veltui gaištamas laikas ir rodoma nepagarba mirusiajam, galų gale nepagarbą užtraukia ir pačiam kritikuojančiajam. Manau, kad iškylančias problemas turime spręsti kasdien, gyvais, kad ir nepavyzdiniais darbais ir taip, be pykčio, pasitardami, padiskutuodami, pasižvalgydami pas užsienio kolegas, pamažu judėti į priekį.

Nereiktų pykti ir ant buvusių mokslinių institucijų buvusių mokslinių darbuotojų bandymų reanimuoti kolūkinę bičių priežiūros technologiją, bandant jaunus bitininkus apsaugoti nuo juos supančios tikrovės. Produktyviausiai dirbama tada, kai kartu dirba visų kartų atstovai: seniai- su dideliu patyrimu ir su filosofiniu aplinkos matymu, vidurinioji karta – taip pat turinti nemažą patirtį įtakingą ir labai darbingą, jaunimas- su naujomis idėjomis, kritišku mąstymu ir jaunatvišku užsidegimu.
Trumpai reziumuojant noriu pastebėti, kad mes visi esame labai priklausomi nuo gamtos ir pačių susikurtų visuomeninių struktūrų. Kiekvienas visuomeninis antstatas turi savų pliusų ir minusų. Dabartinį Lietuvos bitininkystės periodą galima apibūdinti kaip pereinamąjį, kuriame vyksta senų vertybių pervertinimas ir naujų įvertinimas. Tokiu laikotarpiu niekam nebūna lengva: senosios vertybės nenori užleisti vietos ir pripažinti naujų, o naujosios, dar nepraėjusios „lauko išbandymų“, besąlygiškai nori būti pripažintos.
Yra taip, kaip ir turi būti. Šis laikotarpis iš mūsų visų reikalauja tolerancijos, supratimo, savarankiško mąstymo. Svarbiausia esame laisvi savo sprendimuose, jei kam kas nors ar koks standartas ar aptarnavimas nepatinka gali pabandyti padaryti geriau.
Jei kas nori būti viešai įvertintas ir nesibijo būti nuvertintas, savo sprendimus ar idėjas gali paviešinti. Ko esi iš tikrųjų vertas, sužinosi pabuvojęs tik ant „prekystalio“.


Laisvė yra teisė daryti viską, kas nekenkia kitiems.

Grįžti į

REKLAMOS PLOTAS