Lietuvos bitininkų forumas

Prisidedu, Sergijau, prie visų bičiulių sveikinimų ir linkėjimų. Džiaugiuosiu.
Romas.

Sveikas Sergijau
Sakau ta proga reikėtų kokį butelį brendžiuko išlakti? Aaa.. ką manai?
Žiuriu, kad nebeįdegęs raudonai sugrįžai, tai kur su Maryte atostogas leidai, kad išblukai. Pupinas sakė tave matęs Maldyvų salose nudistų paplūdimyje, besivolojanti? Maniau sugrįši įdegęs kaip negras?
Na dėl butelio brendžiuko pagalvok

Sveikas, Sergijau. Matau ir tu panorai laisvės oro įkvėpti. Už tavo sugrįžtuves...

Zdorow, Serioga Malonu, kai seni vilkai grįžta į forumą.
Manau, nesuklysiu, jog daugelio vardu padėkosiu adminams už Sergijaus sugrąžinimą

Skiriu forumo "naruokliams"... Priešistorė mano nėrimo ežeran, su daiverių klubo narais.
Kažkuris iš vaikinų, buvo girdėjęs istorija, kaip ežeran nusileido vokiečių lėktuvas. Nardytojai nusprendė paklausinėt žmonių, norėdami patvirtinti arba paneigti "legendą", nes surasti objektą didžiuliame ežere sunkiau, nei surasti adatą, šieno kupetoje. Šią istoriją, užrašytą iš senų žmonių atsiminimų ir laikomą klubo muziejuki, aš ir perskaičiau...
Senukų, prisimenančių tą, 1944-jų rudens dieną, vaikinai rado apie 20. Rišliai pasakojančių, iš tų 20-ies, tik 5, iš kurių vienintelis nupasakojo taip, jog abejonių nekilo - lėktuvas ežere yra! [dnc]
Senukas, pasirodo, buvo karo pilotas, 1944 metų vasarą demobilizuotas iš oro pajėgų dėl sužeidimo: tupdydamas pamuštą lėktuvą į arimus, neteko kojos.
Senas pilotas, apie priešo lėktuvo tupdymą ant, gana neramaus ežero paviršiaus, pasakojo susižavėjęs. Patį vyksmą, jis vertino profesionaliai - lėktuvą tupdė tikras asas! :ugeek: Veteranas pats apie save manė panašiai, nes atskraidyti 2/3 karo ir nežūti, tikrai buvo nelengva, bet atlikti tokį tupimą ant audringo ežero su neveikiančiais varikliais - tai galėjo atlikti tik tikras profesionalas. Senukas sakė net apsidžiaugęs, kai pamatė, jog jo "kolega", sėkmingai išplaukė ir išlipęs į krantą dingo miške...

Tai va, paskambino man penktadienio vakarą nardytojų chebrikė ir pasakė, jog ankstyvą šeštadienio rytą, būčiau atsibudęs, susikrovęs kuprinę ir nusiteikęs nuotykiams. Atsitysė pas mane dviese sutartu laiku ir abu, mano profesiniai kolegos! Vo, blyn - nesitikėjau - negi ir judu nardot, chebrike?? Ne tik, kad nardom, šiandien mudu būsim tavo instruktoriais, brolau. Gerai, sakau, o kur likusi, brolijos dalis, paklausiau? Atsitys pavakare, pasakė Žilvas, o mutrys - aš tu ir Abrutis, esam įgalioti įkurti stovyklą...
Pakeliui link ežero įsišnekom ir aš pasipasakojau, jog "istorikų" forume dalyvauju. Nu, nu, sukluso Žilvas ir kokią "klikuchą" pasirinkai, paklausė? O kam tau reikia, pasiteiravau? Šiaip, įdomu ir, pamatęs mano nepatiklią šypseną dadėjo - nebijok, neišduosiu, aš ir pats, "istorike" turiu daug pažįstamų... Gerai jau, pasakiau, Kapralas aš... Ar tai tas pats kapralas, kuris granatą, 180 metrų nusviedė, šypsodamasis paklausė Abrutis? Pamanykit, pasakiau, kai rašiau tą "nutikimuką", buvau mažumėlę už lūpos užmetęs - biškį skaičiukuose susipainiojau, o "istorikai", užuot supratę ir užjautę, iš kart "užvažiavo" lyg su tanku, neleido nė klaidos ištaisyti, nė pasiaiškinti, blyn! :evil: Tai tu, prastą "klikuchą" pasirinkai, brolau, pasakė Žilvas. Kaip tai, pasimečiau aš? Jei būtum pasivadinęs Herakliu, tai būtum galėjęs parašyti, jog granatą švystelėjai pusę kilometro ir nieks ant tavęs nebūtų "važiavęs" - draugiškame "kollegų" žvengime, "nuskendo" mano keiksmažodžiai...
Sugniaužiau kumščius ir sukandau dantis - nebuvo prasmės teisintis - "aš jums, blyn, suruošiu, "linksmą" savaitgalį", pagalvojau. Nu, nu, tik nereik įsivaizduoti pasaulio pabaigos, patapšnojo per petį Žilvas. Geri vyrai "Istorike", daug ir pats pažįstu asmeniškai, visi turi jumoro jausmą, o "užvažiavo" todėl, jog ėmei ginčytis ir įrodinėti neįrodomą, kaip ir su tais, "nuskendusiais tankais": nei tu matei, nei gali savo "legendą" pagrįsti faktais. "Istorikai" - rimta chebra ir pasakomis netiki...
Ir dar, pasakė Žilvas - be reikalo apie karą rašei... Dauguma forumiečių jauni žmonės, parako "uostę" tik šaudykloj - liksi nesuprastas. Pofig jiems ir tavo išgyvenimai, ir tavo vaiduokliai nesuprastas liksi, pakartojo... Žilvai, aš iš Admin-o, neišgirdau nė pusės žodžio ir nė vieno priekaišto, pasakiau. Žinoma, aš - ne Stankus, neminėsiu vietovardžių, pavardžių ir "žygdarbių", ale manau, jog jaunimas turi žinot tikrąją tiesą ne tik iš filmo "9-oji kuopa"...

Tai va, nusitysėm mutrys į numatytąją, "dislokacijos" vietą, iškrovėm "šmutkes" ir ėmėmės kurti stovyklą. Paruošėm laužui vietą ir išdėstę palapines, pradėjom jas statyti. Herakli, kreipėsi į mane Žilvas, iš mūsų, profesinių sąšliaužių laikų prisimenu, jog tu - miegodamas žiauriai knarki, todėl būk geras, nestatyk savo palapinės į vieną gretą, bo pusė stovyklos neišsimiegos... Visų pirma - kodėl aš Heraklis, paklausiau? Visi turim pravardes, pasakė Žilvas - čia aš gerai sugalvojau - nebijok, nieks nesužinos, dėl ko tu - Heraklis, šyptelėjo... Aš visai į jį nepanašus, bandžiau užprotestuoti! Heraklis nenešiojo akinių! Heraklis nešiojo linzes, kaip kirviu nukirto Abrutis - būsi Heraklis ir nebesiginčyk!
Gerai, pasakiau, a kur man, statytis palapinę? Centre aikštelės, pasiūlė Žilvas, bet atokiau nuo laužo, kad pasisukus vėjui, dūmai akių negraužtų...
Nuo pat ryto skaisčiai švietusi saulė, pradėjo slapstytis už debesiukų ir chebrytė susirūpino: šuoliuok laužui malkų daugiau, pasakė Žilvas man, o męs greit paruošim pietus ir nersim - tave, gi, dar apmokyt reikia, o jeigu užsidebesuos, tai matomumas po vandeniu visai sumažės...
Per kelis kartus, sutysiau didžiulę krūvą sausų šakų ir atvėžlinau pasiciekavyti - kas pietums? Imk, pasakė Žilvas, valgyk greitai, męs jau pavalgėm, eisim plaustą, iš žolių išvilksim. Atidengiau keptuvę - ėgi joje, troškinti kopūstai su pupelėmis. Kodėl kopūstai, šūktelėjau nueinančiam Abručiui? Nebuvo laiko, ieškoti ko nors kito, atsakė jis, be to - plūdrumą pagerins, šyptelėjo. "Prie ko, čia, plūdrumas", nusistebėjau mintyse, juk po vandeniu nersim, kaip tik daugiau svorio reikia, bet minties nebeplėtojau ir ėmiausi kimšti už abiejų žandų, savo pietus. Ech, jei būčiau bent porą sekundžių paanalizavęs, kuom man gali grėsti "plūdrumo pagerinimas" - būčiau likęs alkanas...
Kol. sužiaumojau pietus, chebrytė atplukdė plaustą. Tai buvo laivų statybos "šedevras", pagamintas iš tuščių, 5-litrinių bambalių ir sutvirtintas kartimis, bei įvairiais lentgaliais. Jei pavalgei, Herakli, tyskis čion, "pakuosim" tave į kostiumą, šūktelėjo Abrutis. O jei nepavalgiau, pasiteiravau? Vis tiek - tyskis čion, neturim laiko žaidimams, dadėjo. Atpėdinau pakrantėn, o vyručiai jau sutūsę visą nardymo įrangą plaustan ir patiesę ant žolės, kažkokią išnarą. Lysk vidun, paragino Žilvas, rodydamas į išnarą. Nu čia, dabar, pasipiktinau - judu tik balionus ant nugaros, kaukes ir lastus mūvėsit, o man, dar ir apsirengt reikia?! Tokia tvarka, pasakė Žilvas - tu naujokas, tau ir priklauso apsauginį kombinezoną vilkėti, o jei nepatinka - riogsok ant kranto, nebus jokios ekskursijos, kaip kirviu nukirto... Gerai jau, gerai, atsisėdęs ant žolės ėmiausi ant kojų temptis "kelnes", nereikia šaukti, aš gerai girdžiu... "Šeimyninius" nusimauk, pasakė Žilvas, judant po vandeniu ir esant nors ir mažam slėgiui, susidarys medžiagos klostės, kurios gali sutrinti didžiules pūsles - nepavaikščiosi patam nė nusivilkęs kostiumą... Atsidusęs nusivilkau "kelnes" ir pasičiupęs kombiezą, pasisukau eiti. Kur dabar, šūktelėjo Abrutis - vilkis čia, visi savi, mergaičių neturim! Nepratęs aš, nusirenginėti visų akivaizdoje, be to, galiu įvaryti jums nepilnavertiškumo kompleksą, jei pamatysit mano visą, tobulą grožį, pasakiau.

Staigiai nusirengi, paliepė Žilvas, neturim laiko žaidimams, pakartojo. Kaip norit, gūžtelėjau pečiais ir nusimoviau "šeimyninius". OHO, šūktelėjo vyručiai duetu! Pats žinau, kad "OHO", tik nereikia imti pasakoti anekdotų - čia puikiausiai tilptų ne tik užrašas "Привет из Севостополя", bet ir žodis "с уважением", pasakiau. Nu, blyn, pasikasė ševeliūrą Žilvas, ar tilps šis "aparotas" kombinezonan? Turintiems dramblialigę, kombinezonų nieks nesiuva - kur ir kaip tu, susikiši tą, savo "rabarbarą", blyn??? Prie ko, čia, dramblialigė, paklausiau? Jei aš jau Heraklis, tai ir "rabarbaras", pas mane "Herakliškas", pasakiau. Pamatytumėt kaip moterys į mane žiūri, kai paplūdimiu vaikštau... Šiokių, tokių nepatogumų, vis tik sukelia,pasakiau. Kai priduodu kraujus "kraujasiurbyklon", bent savaitę vengiu savo moteriškės, nes, kai "atsibunda" ir atsistoja "rabarbaras", aš griūvu - abiem, kraujo neužtenka...

Tai va, kai aptarėm mano "rabarbarą" ir jo galimybes, "susipakavau" į kombinezoną. Sunkiausia buvo, ne "pristrojinti" mano "uodegytę", bet užsegti užtrauktuką, blyn... Pilvą, pilvą įtrauk, Herakli, užbaubė Žilvas, abiem rankom įsikibęs į užtrauktuko pakabuką, įsispyręs man į pečius, abiem kojom! Kokį pilvą, pasipiktinau - visa, kas aukščiau diržo pas mane, vadinasi krūtinė! Tai ir įtrauk ją vidun, sušnopavo Žilvas, gi, užtrauktuko neužsegsim! O kaip tai padaryti, paklausiau? :| ŠONKAULIUS SUGLAUSK, BL..., NACH... - KAIP TU, Į SAVO DARBINĮ KOMBIEZĄ SUTELPI??!!?? Mano kombiezas normaliam žmogui, o ne nykštukui skirtas, pasakiau ir iškvėpiau orą. Užtrauktukas buvo užsegtas ir Abrutis pasiūlė atsistoti, idant apžvelgti savo darbo "vaisius"...

Kai atsistojau, chebrytė tuoj pat užsikvatojo ir draugiškai "susilankstė", lyg šezlongai, ant žolės. Kas yr, nesupratau bajerio? Tu į savo atvaizdą vandeny pažiūrėk, vos atgaudams kvapą iš juoko, prašvokštė Žilvas. Priėjau prie vandens, pasisukiojau - mmmmdaaa, įdoooomi mano figūrikė, subrukta į per mažą kombiezą, pasidarė... Dabar tave ir ant madų demonstravimo podiumo, galima užkelti, madas demonstruoti, pasakė Abrutis - kaip Apolonas atrodai. Mano figūra, visada buvo graži, pasakiau, tik jūsiškis kombinezonas, viską sugadino... Gerai jau, pasakė Žilvas atsistodams, pasijuokėm ir gana, dar tau diržą su svarmenimis reikia uždėti - jaučia mano širdis, susidursim su sunkumais...

Ir akurat - diržas irgi, pasirodo, per "ankštas"... O ar būtinai jį ant talijos segti, paklausiau? Tavo "taliją", pirmiau dar surast reikia, pasakė Žilvas. Tai visai paprasta, pasakiau, ji yra tarp krūtinės ir klubų. Tavo "rėmas" toks tobulas, jog "talijos" nėra, pasakė Abrutis - jei "rabarbarą" būtum įtraukęs vidun, diržas puikiausiai užsisegtų... Žilvas atitysė antrą diržą, sujungė su pirmuoju ir pasirodė, jog 2 diržai, ryškiai per dideli, mano Herakliškai figūrai. Išeitis buvo rasta, kai man uždėjo balioną - apjuostas per balioną ir pažastis, jaučiausi kuo puikiausiai.

Gerai bus, pasakė Žilvas, plaukiam į vietą, o pakeliui aš tave prainstruktuosiu. Kol dasiyrėm iki reikiamos vietos, man buvo paaiškinta, jog turėsiu klausyti kiekvieno, gestu pasakyto nurodymo, nes po vandeniu, kitaip susikalbėti negalėsim. Jei imsiuosi savivaliauti, ekskursija bus tučtuojau nutraukta ir iš karto grįšim krantan. Man buvo nurodyta netgi vieta, kurioje turėsiu riogsoti, kol chebrytė "demonstruos" "objektą". Visi klausimai paskui, pasakė Žilvas, kai išnersim, o po vandeniu nesimuistyk, neplaukinėk ir nesavivaliauk, nes jei nukentėsi per savo žioplumą, nukentėsim ir mudu su Abručiu. Kodėl, paklausiau? Todėl, jog męs neturim teisės tavęs imti kartu, nes neesi baigęs jokių kursų, pasakė Abrutis. Pasitikime tavimi, Herakli, todėl tikimės, jog mudviejų nenuvilsi...

Kai atplaukėm į vietą, Žilvas nuleido net 2 inkarus. Kodėl 2 inkarai, paklausiau? Todėl, pasakė Abrutis, jog, kai yra tik vienas, vėjas sukioja plaustą ratu, susuka virvę ir atlaisvina inkarą, o, kadangi plaustas lengvas, vėjas jį nuvaro velniažin kur - yra tekę plaukte parplaukti į krantą, su visa įranga ant kupros...

Vyručiai greit "apsirengė" ir sušoko į vandenį. Pabūk čia, pasakė Abrutis, mudu su Žilvu užtvirtinsim inkarus ir grįšim tavęs. Jie nuniro, o aš, staiga pajutau kažkokį "nerimą" pilve - jis ėmė burbuliuoti ir urgzti. "Nu, blyn, pagalvojau, ar aš čia taip jadinuosi?", bet staiga prisiminiau, ką valgiau pietums ir man "dašuto", ką reiškė užuomina, apie "plūdrumą"... Pabandžiau išleisti "gazą", bet nesėkmingai - mano apatiniai "žandai", kombinezonu buvo taip suspausti krūvon, jog nusipersti nepavyko. Nu, blyn, kū daba daryc??? Pabandžiau pirštais atitraukti kombinezono medžiagą, bet iš kart nepavyko. Bečiupinėdams "siūlę", "strateginėj" vietoj radau kilpelę, į kurią įkišęs pirštą, sėkmingai atlaisvinau "pabūklo žiotis" ir su palengvėjimu, nuleidau "gazą" į kombiezą...

Tuo tarpu išniro vyručiai, užkrovė ant nugaros balioną, suveržė per pažastis svarmenų diržu ir padėjo nusliuogti vandenin. Mažumėlę pasitreniravom plaukdami vandens paviršiumi, o kai Žilvas parodė nykščiu žemyn, nunėrėm į gelmę. Plaukėm virš kažkokio medienos sąvartyno - apžėlę maurais rąstai, atrodė lyg iš dangaus nukritę... Gūžtelėjau pečiais - vėliau paklausiu, pamaniau, iš kur tie rąstai. Priekyje plaukęs Žilvas, ženklu parodė "stop" ir abu su Abručiu, mane nutysė prie vieno iš statmenai riogsančio rąsto. Parodė kaip atsistoti, kur įsikibti ir, dar kartą parodęs tą patį ženklą, "liepė" pasilikti šioje vietoje. Vyrukai nuplaukė prie, gan lygios, rąstais nuklotos aikštelės ir ėmėsi man nesuprantamų veiksmų - kažką darė rankomis. Paskui, abu paplaukė tolyn, su savimi vilkdami kažkokį "apklotą" ir prieš mano akis, atsivėrė nuostabus vaizdas: ant rąstų, šiek tiek pasviręs ant dešinio sparno, gulėjo lėktuvas! Mačiau jį iš kairės pusės, o pritūpęs ir ištiesęs ranką, būčiau galėjęs pasiekti jo, aukščio vairus... Juodi kryžiai ant fiuzeliažo ir sparnų plokštumų, nepaliko abejonės dėl lėktuvo priklausomybės, o uždarytas kokpitas - žadino vaizduotę. Iš to susijaudinimo, vėl nusiperdžiau į kombiezą. Širdis "nukrito", nes chebrytė, sinchroniškai pasuko galvas į mano pusę - maniau jog išgirdo kaip perdžiu į svetimą kombiezą, bet vyručiai, tik pamojo pirštais, kad priplaukčiau arčiau. Atsispyręs nuo rąsto, paperdžiau vėl, bet tai, jau buvo nebesvarbu. Priplaukiau prie kabinos - ji buvo tuščia. Apsižvalgiau - kažko "ryškiai", šitam lėktuvui trūko... Pažiūrėjau į priekį ir supratau - lėktuvas, neturi propelerio!

Gestais, bandžiau paklausti chebrikės, kur, gi, po perkūnais, propeleris, bet susižvalgę vyručiai, draugiškai pasukiojo pirštais, sau palei smilkinius. Iš susijaudinimo, nusiperdžiau vėl. Viena ranka įsikibęs į lėktuvo sparną, kita ranka nupiešiau propelerį ir padėjau klaustuką. Artyn priplaukė Abrutis ir ant sparno nupiešė lyg tai šluotą, lyg tai meteoritą, o apačioj užrašė: "Reaktyvinis". Susijaudinęs vos ne iki beprotybės, į kombiezą "nuleidau" iiiiilgą bezdalą - ne mažiau puskibirio ir, staiga pajutau, jog mano apatinė kūno dalis, bando kilti viršun!

Vo, blyn, nu čia, dabar kas?! Paspurdėjęs, pakišau kojas po sparnu. Vyručiai susižvalgė ir, manau, jog pastebėjau jų šypsenas...

Žilvas, parodė nykščiu į viršų. Aš, papurčiau galvą. Žilvas pagrūmojo kumščiu ir brūkštelėjo delno briauna, sau per kaklą. :evil: Aš nusiperdžiau ir papurčiau galvą. Kai Abrutis pajudėjo manęs link, aš ištraukiau kojas iš po sparno ir bandžiau sprukti, bet, pamiršęs apie "plūdrumo pagerėjimą", nebespėjau į nieką įsikibti ir į vandens paviršių išplaukiau kaip nudvėsęs varlinas - lastais į viršų...

Nusiperdžiau ir bandžiau apsiversti - nieko neišėjo. Į vandens paviršių išplaukė Abrutis, o Žilvas, dar kartą pagrūmojęs man kumščiu nunėrė prie lėktuvo ir, kol Abrutis mane atkėlinėjo į normalią padėtį, apklojo lėktuvą "skraiste".

Jau gulėdams horizontalioj padėty, išspjovęs reduktorių iš burnos, nusiperdęs , Abručio paklausiau - KURIŲ VELNIŲ??!!??! Tyliai būk, pasakė Abrutis, plūdrumo "pagerintojas" suveikė ir parodė tavo leistiną, buvimo po vandeniu, laiką. ACH, TU........, neberadau žodžių (nusiperdžiau) - TAI BUVAU KOPŪSTAIS, PRIŠERTAS TYČIA???? A tu manei, pasakė Abrutis, tai visų naujokų krikštas... NU, BL....., PYYYZ...., JUMS, VAIKUČIAI, IŠPLAUKSIM - IEŠKOKIT ŠNIŪRO, PASIKORIMUI, NES TAI BŪTŲ LENGVA MIRTIS PALYGINT SU TUO, KĄ AŠ JUMS, PIZD.... (nusiperdžiau) , PADARYSIU!!!!

Į paviršių išplaukė Žilvas ir abu su Abručiu, mane užvertė ant plausto. Nusisegiau diržą, balioną, nuspyriau lastus, nusimečiau kaukę ir pasiruošiau mušti "nebrendylas", o jie, plaukiojo palei plaustą ir žvengė, šmikiai!

dekui uz gero juoko doze

pratesimas bus?

nereikėjo prieš miegą skaityt.juokiaus iki ašarų.nebeužmigsiu dabar. :

Dar 2 dalys... Gal būt... Kada nors... Per 10 mėnesių mano "tremties", daug praradot, chebryte... Bet juk jums nebuvo liūdna, Vasarinį turėjot, be to, čia juk rimtas forumas, jums nereikia šposų, a niaaa...?

senei bebuvau taip juokęsis ištraukas žmonai paskaičiau tai ji irgi neatlaikė

Nu nesuprantu aš šito " humoro", nors pasiusk.
Kažkas panašaus į Ramanausko juodajį.
Senstu, blin.
Tarybiniais laikais už tokį humorą į psichuškę sodindavo
Idomus tas kapitalizmas, bet man nepriimtinas ir net šlykštus visomis savo formomis.