Kaip aš, susipažinau su Astraja, bitąšventyje...
Tysiuosi aš, vanas, šalia forumiečių palapinės ir girdžiu, jog Cezis mane kviečia: užsuk čion, Serioga, noriu tave su kai kuo supažindinti! Giliai atsidusau - niu su kuom šį kartą...?
Atsidusęs atpėdinu, o šalia Cezio, stovi žavinga mergučia, įsirangiusi į languotą "Saulės kliošą" ir "pasipuošusia", nuostabia šypsena.
Niu, pasakė Cezis, spėk - kas yra ši mergička?
Tavo dukra, leptelėjau. Cezis, apšalo iki pat ragų galiukų - negi aš atrodau toks senas, liūdnai paklausė?
Kodėl, senas, perklausiau? Žilvino dukrytei, berods, 23-eji, o ar jis atrodo senas, paklausiau?
Mergička, "pražydo šypsenoje" - a tikrai esu panaši į Cezio dukrytę, paklausė?
Niu, pasimetęs pasakiau, esi panaši į Cezio žmoną, bet tiiiikrai nežinau kas esi...
Staiga, maža mergytė iki šiol supavusiesi an Liukos rankų, ištiesė rankytes ir pasakė "Mama". Cezio "žmona" ištiesė rankas ir perėmė mergytę iš Liukikės ir, atvėpus mano apatinei žiaunai, prie savęs prispaudė, dar ir didesnę mergičką.
"Mamyte, įpilk man sulčių", paprašė šalia manęs sėdinti mergaitė ir "mis žavingajai šypsenai" ištiesė stiklinę.
Iš kažkur parbėgusi dar viena mergučka, apsikabino "saulės kliošo" " nešiotoją" ir sušuko: mamyte, o aš mačiau arklį"!
Pasimečiau galutinai - Cezi, paklausiau, ar tu nuo manęs nieko neslepi?
Čiagi Astraja, galų gale teikėsi ištarti bičiulis, judu kažkur "susikibę" buvot, dadėjo.
"Astraja, pamislinau, jausdamasis, jog raustu - nu, blyn, o aš tai Astrają, įsivaizdavau visai kitokią ir ne tokią jauną, ir be vaikų"...
Staiga, į pokalbį įsiterpė, mažąją mergaitę ant rankų, iš Astrajos paėmęs vyriškis - tu, Serioga, nemanyk, jog 4-ių vaikų mama, atrodys kaip senė, nusišypsojo.
Čia, gi, ne vaikai, pasimetęs pasakiau, čia, gi, mergaitės, pasimetęs dadėjau.
Matosi, jog nevedęs ir vaikų neturi, pasakė "Astrajinas" - tu nesupranti, jog iš sūnų - jokios naudos!
Pasimetęs sumirksėjau - pabandyk, tokio amžiaus sūnus, priversti dirbti. O kas bus, kai jie paaugs??
Tai kas negerai su sūnumis, sumikčiojau?
Sūnūs - tinginiai, pasakė "Astrajinas", o būsimi žentai, norėdami, bent akies krašteliu nužiūrėti mano mergaites, kalnus nuvers ir girias iškirs, kad jas pamatytų...
Žodžiu - pakeis ladšaftą, kad mano žentais taptų - nieko tu nesupranti, dadėjo.
Kaltas, pasakiau, apie tokią galimybę nepagalvojau, dadūriau.
Atsiprašau, Astrajuke, pasakiau - esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas - ar man atleisi...?
Atleisiu, dar kartą, žavingai nusišypsojo mergučka, bet pažadėk, jog "nebevažiuosi" ant "agurkų".
Mintyse pažadėjau...